Pagaliau, po gilios kūrybinės krizės, vėl atėjo noras rašyti. Krizė gal ne visai kūrybinė buvo. Teisiog oras buvo per geras, kad ieškoti temų vertų aptarimams.

Šiandien radau. Nežinau, ar tuo verta dalintis, bet padiskutuoti – būtina.

http://kenn.netcamp.se/dev/campaign/

Eilinį kartą naršydama Facebook, eidama draugų pažymėtomis nuorodomis vis tolyn ir tolyn, aptikau šią naują Nokia reklaminę kampaniją. Atrodo viskas paprasta: trys žmonės sutiko, kad visas telefoninis gyvenimas (žinutės, skambučiai, socialiniai tinklapiai ir t.t.) būtų parodytas viešai – internete. Trys socialiniai ekshibicionistai ir milijonai vojeristu. Taip aš apibūdinčiau idėją. Tobula.

Tačiau ne visai apie tai aš noriu pakalbėti. Gal labiau apie priežastis privertusias kurti tokią kampaniją. Apie mūsų pačių – visuomenės, elgesį.

Tapo madinga “fiksuoti” savo gyvenimą internete. Pati tai darau. Na gal ne taip intensyviai kaip tie, kurie išleido krūvą pinigų Blacberry, iPhone ir panasiems telefonams ir “privalo” išnaudoti visas šių supertelefonų (o gal aš jau atsilieku? juk kasdien jų atsiranda vis naujesnių) galimybes. Tačiau tapo visai įprasta pavalgius vakarienę, lyg tarp kitko, klestelti šalia kompiuterio (ar tiesiog suspaudžius keletą telefono mygtukų) parašyti “suvalgiau fantastiškų blynelių su saulėje prinokusių braškių ir kaime ganytos, bei mylinčia ranka glostytos karvės grietinėlės padažu”. Prie einant miegoti būtina yra apibūdinti dieną keliais žodžiais. Jei negali apibūdinti, pageidautina bent jau padėti tritaškį… Na, kad skambėtų taip –  filosofiškai…

Ir iš viso šiais laikais pageidautina gyventi gyvenimą tokį, kad jis būtų vertas telefono X megapikselių kameros, facebook naujos f-jos “tell me what are you doing?”, skype video chat’o ir pan. Būtų gerai, kad turėtum minimum vieną blogą, kuriame visi matytume koliažus iš kasdieninio gyvenimo: droviai numestos vyro kojinės sukomponuotos su vystančiomis rožėmis darniai išreiškia nusivylusios namų šeimininkės melancholiją… Iš esmės mūsų gyvenimai tapo foto-video reportažais “kaip gyventi tobulai”. Jei valgome, tai tik maistą, kurio gaminimą būtų verta fotografuoti. Kur jau ten prisipažinsi, kad šiandien kepei bulvinius blynus. Na arba jei jau ir prisipažinsi tai pavadinsi tai “Mano pasaulio virtuvių ketvirtiadienis” ir paminėsi, jog bulves pirkai Tymo turguje. Ir būtinai nufotografuosi bulvių pardavėjos šypseną, krapus svyrančius iš krepšelio ir blynų privalgiusių vaikų šypsenas.

Skamba sarkastiškai? Taip…

Iš esmės aš žavėjausi reiškiniu, kad žmonės grįžta prie tradicinių rankdarbių, kad vertinama tai, kas natūralu, tikrai gražu ir t.t. Kad žmonės vėl bendrauja. Na ir kas, kad internetu, juk daugelis mūsų negalėtume susitikti realybėje, nes gyvename netgi skirtinguose kontinentuose.

Bet… Na gal nereikia fotografuoti bulvinių blynų gaminimo proceso? Gal nereikia rašyti “einu valytis dantų, paskui plausiu kojas”? Juk net su pačiais geriausiais draugais apie tai nešnekam.

Iš esmės aš pasiilgstu šiokio tokio privatumo. Privatumo ne sau, o privatumo nuo kitų žmonių gyvenimo. Atrodo skaitai nuostabų blog’ą ir tik šast prieš akis tos kojinės su rožėm…

Atrodo norėtusi grįžti, nors vienai dienai į tuos laikus, kai norėdamas kažkam paskambinti turėdavai sulaukti, kol žmogus griš namo. Tada klausdavai kaip praėjo diena ir žavėdavaisi žmogaus sugebėjimu nupasakoti viską trim sakiniais. Spalvingai, be ekshibicionistinių nuotraukų ir detalių apie asmeninės higienos procedūras…

Ir vis tik. Facebook yra gerai  Blog’ai irgi yra gerai. Mėgstu šitą beprotišką amžių su jo “non stop”. Tik labai norėtusi, kad kaip kažkada visuomenėje buvo priimtos gero tono taisyklės, taip jos persikeltų ir į virtualią erdvę…

Vakar šiek tiek “papiratavau” ir parsisiunčiau filmą, kurio šiemet labai laukiau. Kadangi kinuose jį rodys dar tik kitą savaitę, o JAV jau rodo – pasiryžau peržiūrėti itin prastos kokybės kopiją darytą kine (greičiausiai filmuotą telefonu ).

Bet šis filmas įdomus ne specialiaisiais efektais, todėl žiūrėjau iki galo. Filmas vadinasi “My sisters keeper” (mano sesers globėjas).

Kodėl aš jo laukiau? Buvo mano gyvenime etapas, kurį gan sunku prisiminti. Tuo metu laukiausi ir dėl tam tikrų aplinkybių patekau į mažą rajoninę ligoninę. Besilaukiančių mamų skyriuje visuomet tvyro šioks toks nerimas, nes visos čia guli dėl komplikacijų. Vienoms tiesiog reikia ramybės ir lovos režimo (kaip man tada), kitoms viskas žymiai baisiau. Bet tuomet man teko susipažinti su nuostabia gydytoja, kuri kasdien į palatą atnešdavo saulės, šypsenos, geros nuotaikos ir optimizmo dozę. Su ja šnekėjausi apie knygas, nes ji pastebėjo, kad mėgstu skaityti, apie šeimą, apie jos sūnus gyvenančius užsienyje. Buvo pavasaris ir vieną dieną ji atėjo į skyriu trumpomis rankovėmis. Kuomet aš gal kiek per ilgai užsižiūrėjau į jos rankas nusėtas dėmėmis, ji pasakė, kad serga. Vėžiu. Paskutinė, jau negydoma stadija. negalėjau patikėti, kad žmogus šitaip džiaugsmingai kasdien bendraujantis, dirbantis kasdien ir net savaitgaliais užsukantis pasilabinti su pacientėmis – serga nepagydoma, baisia ir negailestinga liga.

Ji pasakė, kad darbas yra jos gyvenimas, kad kasdien išrašydama laimingas, pailsėjusias besilaukiančias mamas, vėliau sutikdama jas mieste jau stumdančias vežimėlius su žmogeliais už kurių atėjimą į šį pasaulį ji ir kovojo, ji jaučiasi reikšminga, neužmiršta, gyva…

Kai mane išrašė iš ligoninės, jos skyriuje nebebuvo. Nebuvo ir kitą dieną, kai užėjau su knyga ir gėlėmis padėkoti. Knyga –  ”Mano sesers globėjas”. Palikau ją gydytojų kabinete, su linkėjimais ir padėka. Nežinau ar ji ją perskaitė. Nežinau ar  iš viso gavo, nes buvo likę jau visai nedaug laiko.

Pati neskaičiau tos knygos. Bet dabar, kai pamačiau jog yra pastatytas filmas – laukiau.

Ar patiko? Nežinau. Istorija gera. O pats filmas – su Holivudo štampu. Bet pažiūrėti verta.

Jau maždaug savaitę naudojuosi nauja interneto naršykle – Google Chrome. Ta proga keletas pastebėjimų:

Patogumas. Anksčiau išbandžiau keletą naršyklių ir daugiausiai naudojau Mozzila Firefox. Taigi palyginus su Mozzila, Chrome turi viena neginčytiną minusą – nėra galimybės vienu pelės spustelėjimu peržiūrėti paskutinių 10-15 atidarytų puslapių adresų. Tokia funkcija Internet Explorer ir Mozzila Firefox naršyklėse atrodo savaime suprantama.
Tačiau Chrome turi kitą privalumą – adreso laukelis tarnauja ir kaip paieškos laukelis. Paieškos sistemą galima pasirinkti (aišku aš rinkausi Google). Todėl vietoj adreso galima suvesti tik viena adreso dalį ir gausite rekomendacijas susijusias su tuo žodžiu, bei (paspaudus enter) visus rezultatus kurie su juo susiję. Taigi norint kažką susirasti nebūtina kaskart atidarinėti Google.
Jei naudojies Chrome kompiuteryje prie kurio dirba ne vienas žmogus, galima naudotis “incognito” langu, kurio naršymo adresai ir paieškos nėra saugomi “history”.
Atsidarius naują tuščią langą rodomi dažniausiai lankomų adresų paveiksliukai (net nežinau kaip pavadinti “thumbnail”) ir paskutiniai užverti adresai.
Daugiau privalumų ar trūkumų kol kas nepastebėjau.

Vakar internete ieškodama sumuštinukų receptų, kaip man įprasta, nuoroda po nuorodos nukeliavau į arbatos gėrimo Anglijoje tradicijas ir istoriją. Ir didelei mano nuostabai, sužinojau, kad arbatos gėrimas 19 amžiuje buvo tarsi moterų išsilaisvinimo iš socialinių apribojimų pradžia. Kodėl? Štai keletas įdomiausių faktų:

Pirmoji arbatos gėrimo tradiciją ėmė propaguoti Bedfordo grafienė Anna. Tuo metu buvo įprasta per dieną valgyti du kartus, tačiau grafienei laiko tarpas tarp valgymų buvo gerokai per ilgas ir ji ėmė gerti arbatą bei valgyti įvairius kepinius tarpe tarp pusryčių ir vakarienės. Iš pradžių arbata jai buvo patiekiama į jos asmeninius kambarius, tačiau kai Annai atsibodo užkandžiauti vienai, viešėdama vasaros rezidencijoje,  ji nutarė arbatai pakviesti svečių. Svečiams labai patiko mintis gerti arbatėlę popiet ir ši tradicija iš vasaros rezidencijų persikėlė į Londoną, kur greitai rado gausybę pasekėjų. Kviesti svečius arbatai maždaug 4 valandą popiet tapo mados reikalu. Svečiams buvo patiekiama saldžių kepinių, įvairių mažučių sumuštinukų ir pyragų. Ir štai priėjome prie dalykų, kurie mane sudomino labiausiai:

Viktorijos laikų Anglijoje aukštuomenės moterys per dieną persirengdavo tris kartus. Pirmoji suknelė buvo vilkima  asmeniniuose kambariuose, buvo siuvama laisva, ilga, panaši į naktinius marškinius ir buvo vilkima be korseto. Antroji suknelė buvo užsivelkama maždaug vidurdienį, ji buvo skirta vilkėti tiek namuose, tiek eiti į gatvę. Ji buvo šviesių spalvų, vilkima su korsetu, pakankamai uždara, su nedidelėmis, arba išviso be iškirpčių ir su rankovėmis. Ir paskutinė suknelė buvo skirta vakarui ir vakarienei. Ji buvo be rankovių, gan atvira iškirpte, prabangių medžiagų ir tamsių spalvų.

Arbatos metas buvo maždaug 4 valandą ir neretai šeimininkė svečius kviesdavo į savo buduarą. Vadinasi oficialiai ji galėjo vilkėti ir laisvesnius, neįpareigojančius drabužius. Svečiai taip pat nebuvo labai suvaržyti, nes 4 valanda dar nebuvo vakaras, o arbatos gėrimas – ne vakarienė. Todėl suknelės arbatai buvo siuvamos įdomesnės, spalvingesnės, su laisvesnėmis, originaliomis detalėmis. Šeimininkės kartais nevilkėdavo korsetų, apranga primindavo rytinį rūbą, o tuomet tai buvo labai modernu ir neįprasta.

Tradicijai įgaunant pagreitį aukštuomenė, o taip pat ir vidutinioji klasė persikėlė gerti arbatą į sodus. Moterims be vyriškos palydos rodytis lauke tomet buvo nepadoru. Išskyrus vienintelę išimtį – rožių sodus. Rožių soduose moterys galėjo lankytis vienos, susitikti ir šnekėtis su įvairių socialinių sluoksnių atstovais, todėl arbatos gėrimas sode tapo tarsi langu į pasaulį, kur moterys nevaržomai galėjo aptarti rūpimus reikalus neribojamos klasių, lyčių ir kitais apribojimais.

Šiais laikais sunku patikėti, kad tokia sena ir daugybę taisyklių turinti tradicija kažkada buvo originali ir moderni naujovė. Negaliu nesižavėti tų laikų moterų sugebėjimu apeiti suvaržymus žaviai laikant rankose porcelianinį puodelį arbatos ir grožintis išpuoselėtomis rožėmis

Naršydama internete radau nuotrauką ir prisiminiau, kaip kažkada sūnus manes klausė: “mama, o kas yra karas?”

Dabar galiu parodyti: “Čia yra karas”

Pastarosios savaitės naujienos spaudoje sukosi beveik vien apie Maiklo Džeksono mirtį. Kokios tos mirties priežastys, kodel jo sveikatos būklė buvo tokia prasta, kokio dydžio buvo jo skolos ir iš viso – koks jis buvo keistuolis. Tiesa pasakius bloga. Bloga nuo minties, kad žmogus, kažkada buvęs mažas berniukas su nuostabia šypsena, tapo kažkam pinigų darymo mašina ir toks išliko iki pat galo. Netgi daugiau, net po mirties jis nesiliauja daryti pinigus visiems, kas tik to nori.

Visi šaukė: “jis nenormalus”, “jis keistuolis”, “pažiūrėkit į jį”. O ar galėjo būti kitaip? Ar galėjo vaikas, kurį megapopuliarumo smagratis įsuko vos 7-erių metų ir nuo to laiko jau nebepaleido, ar galėjo jis būti toks kaip visi? Aišku, kad ne. Taip iki skausmo aišku, kad net neverta apie tai šnekėti. Jis buvo žmogus, kurio žmogiškoji esybė taip ir liko tas mažas, besišypsantis berniukas, kuriam kažkokie dėdės aiškina ką jis dabar darys. Ir net tada, kai jis sukūrė savo pasaulį, kai į tą pasaulį įsileido, atrodė, savo bendraminčius, sielos bendraamžius – vaikus. Net ir jie jį išdavė.

Žmogus, kuris paaukojo milijonus vaikams, gamtos apsaugai, kuris kūrė dainas tokias, kad žmonės artimuosiuose rytuose rizikuodavo gyvybėmis, kad jų paklausytų, su kurio muzika užaugo kelios kartos ir kuris tenorėjo vieno – pabūti vaiku, dabar piešiamas kaip frankenšteinas, nepavykes išprotėjusio mokslininko eksperimentas.

Nebenoriu viso to skaityti. Noriu klausytis jo “We are the world”, “Earth song” ir suvokti, kad ir vėl netekom genijaus…

Kartais gyvenimas priverčia pasijusti labai nejaukiai. Nejaukiai dėl to, kad būna dienų, kurių niekaip neįmanoma paaiškinti moksliškai, logišikai ir visais kitais mano mėgstamais būdais. Pvz. kaip paskutinės porą dienų, kai atrodo visi kada nors mano pažinoti asmenys staiga panoro atnaujinti ryšius su manimi. Dar niekad nesu gavusi tiek elektroninių žinučių iš senai nematytų kolegų, draugų, bendramokslių ir net … kažkada nuomoto buto savininkės. Sutapimas? Žinoma, kad taip. Bet, vis tik, keistas sutapimas.

Prieš gerus 8 metus aš dirbau sekretore. Tai buvo mano antras darbas. Nereikalaujantis specifinio išsilavinimo, o tiesiog gerų kompiuterio ir kalbos žinių, bei paslaugumo. Aišku, gera sekretorė turi būti išprususi, mokėti pašnekėti įvairiomis temomis su laukiančiais susitikimų svečiais, gerai ruošti kavą ir turėti greitą reakciją. Tačiau nei dirbdama, nei vėliau, jau pati matydama kitas sekretores bei administratores nesusimastydavau, kad kai kuriose šalyse tai gali būti titaniškai sunkus darbas. Kokiose?

Kinija. Šalis, kurioje gyventojų daugiau, nei viduramžiais buvo visame pasaulyje. Šalis, kuri mums labiausiai pažistama iš pigių, nekokybiškų prekių ir kinietiško maisto restoranų. Mastant apie Kiniją mažiausiai tikėtina, kad susimastysime apie žmones dirbančius ten biuruose. O vertėtų. Vien todėl, kad, kaip išsireiškė vienas rašytojas, kurio pavardės aš tikrai neprisiminsiu: “išmokti spausdinti kinietiška rašomąja mašinėle ir nepatekti į beprotnamį – beveik neįmanomas uždavinys”. Kodėl?

Kinijos valdžios pripažintas raštingumo lygis tarp eilinių darbininkų yra 2000 kinietiškų rašmenų. Norint perskaityti laikraštį reikia žinoti ne mažiau nei 3000 populiariausių rašmenų. Gerai išsilavines kinas pažįsta apie 6000 – 7000 ženklų. O didžiausi kinų kalbos žodynai talpina daugiau nei 40 tūkstančių ženklų.

Gal kas norit į Kiniją padirbėti sekretorėm?

Čia pavyzdys kinietiškos spausdinimo mašinėlės. Įgudusi spausdintoja tokia mašinėle spausdindavo maždaug 6 žodžius per minutę

Šiandien buvau nusiteikusi parašyti apie Scientologijos bažnyčią. Skaičiau ir vis labiau baisėjausi tuo masiškai plintančiu tinklu, kuris kuo toliau, tuo labiau apraizgo visą žemės rutulį. Tačiau visiškai atsitiktinai aptikau nedidelį filmuką apie liūtą, kuris privertė nusišypsoti ir išmesti iš galvos visas mintis apie godžius ir piktus tipelius ketinančius užvaldyti mūsų protus

Prašau: Liūtas Christian